Žemėlapis - Oleksandrija (Oleksandriya)

Oleksandrija (buvę pavadinimai: Usivka (Usykivka), Bečėja (Beča), Aleksandrijskas) – srities pavaldumo miestas Ukrainoje, Kirovohrado srityje. Rajono administracinis centras. Miestas išsidėstęs prie Inhuleco ir Berezivkos upių.

Išvystyta anglių kasybos, mašinų gamybos, lengvoji bei maisto pramonė. Oleksandrijoje veikia 20 bendrojo lavinimo mokyklų, 22 ikimokyklinės įstaigos, 2 aukštųjų mokyklų filialai, 2 muziejai. Yra geležinkelio mazgas. Miestas išsidėstęs prie tarptautinės automagistralės (Znamenka-sienos kirtimo su Rusija punktas „Izvarinė“).

Pirmasis paminėjimas, kad Oleksandrija tapo Zaporožės armijos dalimi, užfiksuotas 1576 m. Būdama neatsiejama Zaporožės dalis, Oleksandrija buvo Bohdano Chmelnyckio valstybės dalis. Gyvenvietė atsirado kaip kazokų žiemojimo vieta, kurią įkūrė Zaporožės kazokas Usykas kartu su jaunais kazokais (džurais). Gyvenvietė stovėjo svarbiame čumakų prekybos kelyje nuo Poltavos iki Krymo. Remiantis 1752 m. surašymu, Usivkoje buvo 109 kiemai, ten gyveno 256 žmonės. 1759 m. buvo pastatyta pirmoji stačiatikių Šv. Mikalojaus bažnyčia. Oficialiai gyvenvietės statusas buvo suteiktas 1754 m., pastačius dabartinio Kropivnyckio vietoje tvirtovę. 1752–1764 m. Usivkoje buvo įsikūrusi Naujosios Serbijos Pandūro 3-oji pulko kuopa. Tuo metu buvo sukurta Naujoji Serbija, Rusijos vyriausybė kūrė karines gyvenvietes. Naujaisiais perkeltaisiais gyventojais buvo daugiausia serbai, rumunai, kroatai ir bulgarai. Vietoj Usykivkos atsirado gynybinis įtvirtinimas Bečėjus arba Beča, naujas vardas kilęs iš upės pavadinimo Serbijoje.

1764 m. Naujoji Serbija buvo panaikinta, ir Usykivka tapo Novorosijos gubernijos dalimi, kuri egzistavo iki 1783 metų, kol jos teritorija buvo įtraukta į Jekaterinoslavo guberniją. Nuo 1784 m. gubernija buvo padalinta į dvi gubernijas: Novorosijos ir Azovo, Bečėjos tvirtovė tapo pavieto miestu, vadinamu Aleksandrijsku. Vėliau miesto pavadinimas pasikeitė į Oleksandriją. 1806 m. kovo 14 d. buvo sukurtas Oleksandrijos rajonas, priklausęs Chersono gubernijai. Iki 1823 m. miestas turėjo 322 namus, kuriuose gyveno 1800 gyventojų. Pirmosios švietimo įstaigos mieste atsirado 1816 m., o 1847 m. lapkričio 7 d. buvo patvirtintas pirmasis miesto herbas. 1858 m. Oleksandrijoje buvo 7800 žmonių, 783 namai, 2 cerkvės, 2 sinagogos, apskrities ir pavieto žemės teismai, miesto rotušė, iždas, paštas, vaistinė, 3 mugės.

Pagal 1897 m. surašymą Oleksandrijoje gyveno 14 007 žmonės, iš jų 7 085 vyrai ir 6922 moterys, iš viso Oleksandrijos apskrityje – 416 576 žmonės. Rusijos imperijoje nebuvo jokių praktinių galimybių mokytis kitų kalbų, ypač ukrainiečių: Oleksandrijos apskrityje nebuvo ukrainiečių kalbos mokyklų. Todėl išsilavinusios gyventojų grupės greitai tapo rusifikuotos, ypač miestuose. Nepaisant to, tuo metu dauguma Oleksandrijos gyventojų ukrainiečių kalbą vadino savo gimtąja kalba: 54,7% (7 658), visoje apskrityje – 85%. Hebrajų (jidiš) kalba buvo gimtoji 26,3% (3 687) piliečių, rusų 16,8% (2 364), lenkų 1,24% (173), vokiečių 0,5% (71), moldavų ir rumunų 0,09% (13). 1917 m. Oleksandrijos teritorijoje atsirado Ukrainos laisvųjų kazokų centrai. 1919 m. gegužės mėn. Oleksandrijos miestas buvo antibolševikinio sukilimo, kuriam vadovavo Ukrainos Liaudies Respublikos Atamanas Nikiforas Grigorjevas, centras. 1919 m. gegužės 23 d. Raudonoji armija žiauriai numalšino sukilimą.

Po Antrojo pasaulinio karo Oleksandrija tapo kalnakasių ir mašinų statytojų miestu. 1951–1971 m. Buvo pastatyta apie 20 pramonės įmonių, iš kurių 9 buvo skirtos rudųjų anglių gavybai ir perdirbimui.

2001 m. surašymo duomenimis, mieste gyveno 104,5 tūkst. žmonių. Iš jų miesto gyventojai sudarė 101 400 tūkst. (97,74 proc.), o kaimo gyventojai – 2 456 tūkst. (2,36 proc.). Gyventojų tankis buvo 1684,330 žmonių/km². Ukrainos valstybinio statistikos komiteto duomenimis, 2011 m. pradžioje Oleksandrijoje gyveno 83 339 žmonės.